Kai ateina vakaras, aš stengiuosi neįjungti visų šviesų iš karto. Palieku vieną — tą, kuri stovi ant lentynos. Ji skleidžia šiltą šviesą. Ir aš stebiu, kaip ji keičia kambarį. Kaip šešėliai tampa ilgesni. Kaip sienos tampa kitokios.
Tai mano mažas ritualas. Ne todėl, kad tai gražu. O todėl, kad tai padeda man pereiti iš dienos į naktį. Iš veiklos į buvimą.
Kaip atrodo mano vakaras
Paprastai vakaras prasideda nuo to, kad užgesinu pagrindinę šviesą. Palieku tik tą vieną. Tada užsiplėšiu žvakę — ne visada, bet dažnai. Tada sėduosi. Kartais su knyga. Kartais be. Kartais tiesiog sėdu ir žiūriu į sieną.
Man patinka matyti, kaip šviesa krenta ant daiktų. Kaip ji paliečia knygų nugarėles. Kaip ji daro mano rankas kitokias. Tai primena, kad diena baigėsi. Ir tai gerai.
Kodėl tai svarbu
Manau, kad mes per retai leidžiame sau „baigti“ dieną. Dažnai vakaras tęsiasi — su ekranais, su mintimis apie rytojaus darbus. Aš stengiuosi bent valandą prieš miegą būti „čia“. Be planų. Su šviesa, kuri keičiasi.
Kartais rašau. Kelias eilutes apie tai, kas buvo gera. Apie tai, kas buvo sunku. Apie tai, ką pastebėjau. Tai nėra dienoraštis su tikslais. Tai būdas užbaigti dieną. Palikti ją popieriuje.