Kai vaikštau be konkretaus tikslo, man patinka, kad nereikia niekur skubėti. Nereikia skaičiuoti žingsnių ar laiko. Tiesiog eiti ir matyti, kas vyksta aplink.
Mano maršrutas dažnai būna tas pats — pro parką, pro senus namus, pro vieną nedidelį tvenkinį. Aš jį einu jau kelis mėnesius. Ir kiekvieną kartą atrandu kažką naujo. Ne todėl, kad ten kas nors keičiasi. O todėl, kad aš keičiuosi. Kiekvieną dieną ateinu su kitokia nuotaika ir kitu dėmesiu.
Ką matau, kai nežiūriu į telefoną
Kai einu be telefono rankoje, pastebiu dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavau. Kaip senas ąžuolas keičia lapus pamažu. Kaip kaimynas visada sodina gėles prie namo tuo pačiu metu. Kaip šuo prie tvoros pakelia galvą, kai praeinu.
Kartais sustoju. Tiesiog stoviu ir žiūriu. Į debesis, į medį, į savo rankas. Tai gali atrodyti keistai. Bet man tai svarbu. Tai primena, kad aš esu ne tik „einantis“, bet ir „matantis“.
Kodėl man patinka tas pats kelias
Daugelis keičia maršrutus. Aš — ne. Man patinka, kad kelias pažįstamas. Kad galiu eiti ir leisti mintims klaidžioti. Kai maršrutas žinomas, protas gali „išsijungti“ nuo navigacijos ir „įsijungti“ į stebėjimą.
Kartais einu su draugu. Tada kalbamės. Kartais — vienas. Tada klausausi. Klausausi vėjo, paukščių, savo žingsnių. Ir tai irgi yra pokalbis — tik su savimi ir su vieta, kurioje esu.