Ilgą laiką maniau, kad šviesa yra tik tai, kas leidžia matyti daiktus. Kol vieną pavasarį pradėjau tiesiog stovėti prie lango ir žiūrėti, kaip ji keičiasi per dieną. Ne ieškoti grožio. O tiesiog stebėti.
Rytą, kai saulė dar žema, šviesa būna minkšta ir gelsva. Ji paliečia tik dalį sienos, palieka didelį šešėlį kitoje pusėje. Vidurdienį ji tampa ryškesnė, beveik balta, ir užpildo visą kambarį. Vakare, prieš saulėlydį, ji vėl keičiasi — tampa šiltesnė, oranžinė, o šešėliai tampa ilgesni ir minkštesni.
Ką pastebiu kasdien
Šiomis dienomis dažnai stoviu prie to paties lango. Kartais su kava rankoje. Kartais be. Tiesiog žiūriu. Matau, kaip ant grindų atsiranda saulės kvadratas ir kaip jis pamažu juda. Matau, kaip lapai ant medžio už lango keičia spalvą priklausomai nuo to, ar saulė pro juos, ar ne.
Kartais rašau. Ne ilgus tekstus. Tiesiog kelias eilutes: „Šiandien šviesa buvo kitokia. Tokia tyli.“ Arba „Šešėlis ant sienos atrodė kaip žmogus.“ Tai niekur neveda. Bet man patinka, kad šie momentai lieka užrašyti.
Kodėl tai svarbu man
Manau, kad mes per daug skubame. Visada ieškome kažko didelio — įvykių, pasiekimų, pokyčių. O šviesa yra čia kiekvieną dieną. Ji nieko nereikalauja. Ji tiesiog yra. Ir kai pradedi ją pastebėti, kažkas viduje tampa ramesnis.
Žinoma, būna dienų, kai neturiu laiko stovėti prie lango. Kai reikia bėgti, skubėti, daryti. Bet net ir tada aš stengiuosi bent minutei sustoti. Pažiūrėti, kaip šviesa krenta ant mano rankos. Tai primena: aš esu čia. Ir tai yra pakankamai.