Man patinka, kai maistas turi istoriją. Ne tik receptą. O tai, kas buvo prieš jį — žmonės, pokalbiai, momentas. Kai gaminu ar valgau, dažnai pagalvoju, iš kur atėjo šie skoniai ir kas juos sukūrė.
Praėjusią savaitę gaminome paprastą troškinį su pupelėmis, pomidorais ir žolelėmis. Nieko ypatingo. Bet kai sėdome prie stalo, pradėjome kalbėti apie tai, kaip mano močiutė iš Lietuvos visada gamindavo kažką panašaus, tik su kitais prieskoniais. Ir staiga paprastas troškinys tapo tiltu tarp dviejų šalių ir dviejų kartų.
Ką reiškia dalintis maistu
Kai valgome kartu, mes dalinamės ne tik maistu. Mes dalinamės laiku, dėmesiu, istorijomis. Kartais tai būna juokingi nutikimai. Kartais — tylūs prisiminimai. Ir būtent šie dalykai lieka ilgiau nei skonis.
Man patinka, kai ant stalo yra švari servetėlė ir geras aliejus. Kai yra laikas ne tik valgyti, bet ir kalbėtis. Kai nėra skubos baigti ir pereiti prie kito dalyko. Tada maistas tampa daugiau nei maistas.
Paprasti dalykai, kurie lieka
Aš neieškau sudėtingų receptų. Man patinka paprasti dalykai, padaryti su dėmesiu. Duona su alyvuogių aliejumi ir druska. Kepti obuoliai su cinamonu. Sriuba, kuri verda ilgai ir kvepia visą namą.
Kartais gaminu pagal tai, kas yra šaldytuve. Kartais — pagal nuotaiką. Svarbu ne tikslumas. Svarbu, kad maistas būtų paruoštas su ramybe. Tada jis ir skonis kitaip. Ir pokalbis prie jo irgi tampa kitoks.