Aš rašau apie tai, ką pastebiu, kai nustoji skubėti. Apie šviesą, maistą, žingsnius ir mažus momentus, kurie lieka atmintyje.
Aš gimiau ir užaugau Nyderlanduose. Mano vaikystė buvo pilna tvarkaraščių ir planų. Kol vieną vasarą, kai man buvo dvylika, mama nusprendė, kad mums reikia kitokių atostogų. Mes nuvažiavome į Lietuvą — pas jos draugę, kuri gyveno kaime netoli Kauno.
Ta vasara viską pakeitė. Aš pirmą kartą pamačiau, kaip atrodo gyvenimas be skubos. Rytas prasidėdavo ne nuo žadintuvo, o nuo šviesos pro langą ir paukščių. Pusryčiai trukdavo ilgai. Po pietų niekas neskubėdavo. Ir tai buvo svarbu.
Tą vasarą aš supratau, kad yra kitas būdas gyventi. Ir nors grįžau į savo „normalų“ gyvenimą, tas pojūtis liko manyje kaip mažas žiburėlis.
Praėjo daug metų. Aš dirbau grafiniu dizaineriu, turėjau karjerą, skubėjau. Ir vieną dieną supratau, kad prarandu tai, kas buvo svarbu. Pradėjau rašyti. Pirmiausia — sau. Paskui — draugams. Paskui — visiems, kas nori skaityti.
Kesler gimė iš noro dalintis tuo, kas man padeda jaustis gyvai. Ne dideliais atradimais. O mažais dalykais: kaip keičiasi šviesa ant sienos, kaip kvepia kepama duona, kaip pokalbis prie stalo gali būti svarbesnis už bet kokį planą.
Dabar gyvenu Zevenaar — mažame miestelyje Nyderlanduose. Turiu nedidelį sodą, kelias knygas ir daug laiko, kurį leidžiu be tikslo. Rašau, kai noriu. Einu pasivaikščioti, kai noriu. Ir tai yra didžiausia prabanga, kokią tik galiu įsivaizduoti.
Aš neturiu didelių misijų. Neturiu tikslų „pakeisti pasaulį“. Aš tiesiog noriu, kad mano tekstai primintų: yra kitas būdas. Lėtesnis. Šiltesnis. Labiau „čia ir dabar“.
Jei mano žodžiai padeda kam nors sustoti bent minutei — vadinasi, viskas gerai.